1878 metų vasario mėnesį pirmoji Niu Heiveno mieste, Konektikute (JAV), išleista telefonų knyga buvo laikoma technologijų viršūne. Nors ji turėjo vos vieną numerį ir vieną puslapį su pusšimčiu įmonių bei žmonių vardų, turinčių telefoną.
Vėliau telefono knygos buvo papildytos instrukcijomis, kaip naudotis telefonu ir solidžiai dideliais plotais reklamai. Tuomet ką tik telefonais pradėję naudotis vartotojai dažnai sumaišydavo ragelio galus. Bet tai būtų nedidelė problema. Sumaišties daugiau kėlė nežinojimas kaip pradėti pokalbį – todėl telefono išradėjas pasiūlė naudoti žodį „ahoy“. Tačiau čia painiava nesibaigdavo, o tik prasidėdavo. Pirmiausiai, pakėlus telefono ragelį, išgirsdavai operatorės balsą ir tik su jos pagalba galėdavai būti sujungtas su norimu adresatu. Jeigu operatorė neišgirsdavo arba išgirsdavo neteisingai adresato vardą ir pavardę, pakartoti skambutį buvo galima tik praėjus valandai. Tenka pripažinti, kad tai nutikdavo ne taip jau ir retai. Todėl visiems telefonų turėtojams palengvėjo, kai XX amžiaus viduryje atsirado galimybė tiesiogiai rinkti numerius.
Lietuvoje pirmosios telefonų knygos pasirodė XX amžiaus pradžioje. 1914 m. panevėžiečio Naftalio Feigenzono spaustuvėje išspausdinta pirmoji Panevėžio telefonų knyga buvo 44 puslapių A5 formato brošiūra minkštais viršeliais. Pirmieji aštuoni puslapiai bei antrasis viršelis buvo skirti reklamai. Likusi vieta – telefono adresatams, kurių tuomet Panevėžio mieste jau buvo apie 1000. Tokias knygas turėjo visi Lietuvos miestai, o jų tiražas ir dydis priklausė nuo telefono abonentų dydžio.
Energetikos ir technikos muziejuje yra eksponuojama solidi 671 puslapių, 1980 metais išleista, Vilniaus miesto telefonų knyga. Ją rasite pramonės ekspozicijoje.