Po Pirmojo pasaulinio karo Vilnius tampa vienu iš Lenkijos miestų, pramonė vystosi lėtai, gyventojai gyvena skurdžiai, jiems trūksta maisto, o įmonėms – žaliavų produkcijai gaminti. Tuo pačiu metu Vilnius ir modernėja: mieste pradeda važinėti modernus viešasis transportas, automobiliai, naudojami telefonai, pradedamos pirmosios radijo transliacijos. Vystosi metalurgija, odos, statybinių medžiagų, popieriaus, radijo aparatų („Elektrit“) ir kita pramonė. Kuriama modernioji architektūra, statomi daugiabučiai, tiesiama nauja vandentiekio ir kanalizacijos sistema, modernizuojama centrinė Vilniaus elektrinė. Visa tai pakeičia Antrasis pasaulinis karas, per kurį sunaikinama daugiau nei 50 % Vilniaus gyvenamųjų pastatų ir daugiau nei 70 % pramonės įmonių. Po karo Vilniuje lieka tik apie 100 tūkst. gyventojų. Kartu su sovietine okupacija svarbia tampa ideologija („greičiau pastatyti komunizmą“), ja pasiremiant pradedama visuotinė industrializacija. Vyksta didelio masto migracija į miestus, urbanizacija. Miestiečiai dirba dideliuose fabrikuose, kartu su industrializacija vyksta technikos progresas: kuriamos skaičiavimo mašinos, siurbliai, varikliai, televizoriai ir kita moderni produkcija. Miestas plečiasi, pasiremiant funkcionalizmu statomi daugiabučiai ir formuojami nauji rajonai: Karoliniškės, Lazdynai, Žirmūnai, Baltupiai. Gyventojų skaičius nuo 1959 iki 1978 m. išauga nuo 236 iki 481 tūkstančių.