Audiogido tekstai
Energetikos ir technikos muziejus yra įsikūręs pirmojoje Vilniaus centrinėje elektrinėje. Muziejaus ekspozicijoje turite galimybę susipažinti su autentiška elektrinės įranga, kuri veikė beveik 100 metų.
Pirmoji Vilniaus centrinė elektrinė pradėjo veikti 1903 m. vasario 14 dieną. Elektros energija buvo gaminama iki 1963 m., o vėliau elektrinė tiekė garą ir karštą vandenį vilniečiams ir miesto įmonėms. Elektrinė visiškai sustabdyta 1998 m., o minint 100-ąjį elektrinės gimtadienį, 2003 m. duris atvėrė Energetikos ir technikos muziejus. Šiandien pirmosios Vilniaus centrinės elektrinės pastatai ir juose esanti autentiška įranga yra pripažinti valstybės saugomu technikos paveldu.
Pirmoji Vilniaus centrinė elektrinė pradėjo veikti 1903 m. vasario 14 dieną. Elektros energija buvo gaminama iki 1963 m., o vėliau elektrinė tiekė garą ir karštą vandenį vilniečiams ir miesto įmonėms. Elektrinė visiškai sustabdyta 1998 m., o minint 100-ąjį elektrinės gimtadienį, 2003 m. duris atvėrė Energetikos ir technikos muziejus. Šiandien pirmosios Vilniaus centrinės elektrinės pastatai ir juose esanti autentiška įranga yra pripažinti valstybės saugomu technikos paveldu.
Elektrinėje yra išlikę 2 rūšių garo katilai: dujiniai ir kūrenti akmens anglimi. Čia galite matyti du dujomis kūrentus garo katilus, statytus 1973 ir 1972 metais (nr. 4 ir nr. 3). Elektrinės vamzdynas nuspalvintas įvairiomis spalvomis, kurios žymėjo vamzdžiais tekančias medžiagas: geltonais vamzdžiais tekėjo dujos, žaliais – karštas vanduo, raudonais – garo katile pagamintas garas. Juodais vamzdžiais tekėjo mazutas, kuris, sustojus dujų tiekimui, galėjo būti naudojamas kaip atsarginis elektrinės kuras.
Jūs esate garo katilo viduje, vadinamoje pakūroje. Veikiantis garo katilas buvo visiškai sandarus ir įėjimo, kurį matote šiandien, neturėjo. Garo katilo viduje tvyrodavo 13 atmosferų slėgis ir 1400 laipsnių temperatūra. Sienoje galite matyti tris raudonus šviestuvus. Veikiant garo katilui, šių šviestuvų vietose degdavo trys ugnies fakelai, kurie šildydavo vandenį, tekėjusį siauruose vamzdeliuose. Šylantis vanduo kildavo į viršų, virsdavo garu, būdavo dar kartą grąžinamas į garo katilą perkaitinti ir vėliau tiekiamas į garo turbinas. Katile pagamintas garas būdavo itin sausas ir įkaitintas iki 370 laipsnių karščio. Katile taip pat galite matyti du mažus langelius – tai stebėjimo angos, kurių pagalba iš garo katilo išorės buvo galima stebėti ir reguliuoti dujų degimo procesą. Dujiniai garo katilai elektrinėje sumontuoti po 1961 metų, kai į Vilnių buvo atvestas pramoninis dujotekis. Iki tol elektrinės garo katilai buvo kūrenti akmens anglimi.
Šis garo katilas elektrinėje sumontuotas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir buvo kūrentas akmens anglimi arba durpėmis. Iki 1940 metų akmens anglis į elektrinę buvo gabenama iš Vilniaus geležinkelio stoties arklių traukiamais vežimais. Vėliau specialiai akmens angliai gabenti buvo sumontuotas siaurasis geležinkelis. 1944 metais, artėjant Raudonajai armijai, besitraukiantys vokiečiai, nespėję demontuoti ir išgabenti įrengimų, elektrinę iš dalies susprogdino. Po sprogimo šis garo katilas liko beveik nepažeistas, tad buvo naudojamas ir vėliau. Elektrinei pradėjus naudoti dujas, šis garo katilas taip pat pritaikytas naujam kurui kūrenti. Dėl to galite matyti geltoną vamzdį, juosiantį garo katilą.
Kadangi šis garo katilas suprojektuotas kūrenti akmens anglimi, jis turi dureles katilo išvalymui. Pro šią angą elektrinės darbuotojai lįsdavo į garo katilą ir jį valydavo. Šiuo metu užbetonuotas garo katilo dugnas anksčiau buvo tinklinis, pro jį sudegusios akmens anglies pelenai byrėdavo į rūsį ir vėliau buvo išpilami į elektrinės kiemą. Valant katilą darbo sąlygos nebuvo geros: atvėsintame garo katile tvyrodavo apie 100 laipsnių karštis, jis būdavo užterštas suodžiais ir smalkėmis.
Dar viena svarbi garo katilo dalis – ekonomaizeris. Jis pašildydavo į garo katilą ateinantį vandenį nuo 20-25 laipsnių iki 90-100 laipsnių. Tai buvo daroma siekiant ekonominės naudos: kuo šiltesnis vanduo patenka į garo katilą, tuo mažiau energijos reikia, norint garą pašildyti iki tinkamos temperatūros. Pats ekonomaizeris apšildomas iš garo katilo išeinančių šiltų dūmų.
1980 m. sukurtas Vilniaus miesto generalinio plano maketas vaizduoja, kaip to meto architektai matė Vilniaus miesto plėtrą iki 2000 m. Maketo konstravimui vadovavo architektas Augis Gučas, idėjas Vilniaus vizijai teikė architektai Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas ir architektų Lėckų šeima. Maketo konstravimas užtruko beveik 5 mėnesius, o per šį laikotarpį prie jo dirbo nuo 9 iki 14 asmenų. Darbas buvo sudėtingas, trūko medžiagų ir laiko, dėl to maketas nepabaigtas: trūksta Antakalnio ir Žirmūnų rajonų, Kalvarijų gatvės. Atkreipkite dėmesį į Neries pusiasalį – tai ambicingas brolių Nasvyčių vandens parko projektas. Remiantis juo, teritorijoje turėjo būti iškasti du baseinai su šokinėjančiais fontanais kiekvieno viduryje, o vieno baseino krašte – vandens kaskadų sistema vasaros maudynėms. Projekto galiausiai atsisakyta, ir gerokai vėliau, 1995 m., pastatytas tik Baltasis tiltas. Didžioji dalis makete pavaizduotų projektų, taip ir liko neįgyvendinti.
Freską „Architektai“ 1983 m. Vilniaus architektūros valdybai, dabartiniam Miesto plėtros departamentui, sukūrė dailininkas Rimas Jonušas. Tai buvo jo diplominis darbas studijuojant tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute, dabar – Vilniaus dailės akademijoje. Prie freskoje vaizduojamų istorinių asmenybių veidų tapymo dirbo menininkai Gitenis Umbrasas, Arūnas Jonikas ir kiti. Freskoje vaizduojami žymūs to meto architektai, tarp jų – broliai Nasvyčiai, Vytautas Brėdikis, Birutė Kasperavičienė, Vytautas Edmundas Čekanauskas. Į Energetikos ir technikos muziejų freska buvo perkelta 2009 m.
Atkreipkite dėmesį į istorines elektrinės nuotraukas, išsidėsčiusias ant sienų virš jūsų galvos. Virš elektrinės veikimo schemos kabanti nuotrauka padaryta XX a. 4-ame dešimtmetyje. Tarpukariu Vilniaus miesto elektrinė buvo ryškus miesto simbolis. Fotografijoje matoma upės prieplauka, prišvartuoti laivai. Rekonstrukcijos metu elektrinės kompleksas papildytas keturių aukštų aukštos įtampos skirstyklos pastatu. Pastačius elektrinę, ją supanti aplinka sutvarkyta – natūrali krantinė išgrįsta akmenimis, nauja Žvejų gatvė apsodinta medžiais. Vėliau šie medžiai atliko ir maskuojamąją funkciją. Kiek kairiau, vidurinėje nuotraukoje užfiksuota šveicariška 1800 kW galingumo „Brown-Boveri“ garo turbina. Šioje salėje ji buvo pašventinta 1926 m. spalio 6 d. Turbinos paleidimas žymėjo didžiulės viso elektrinės komplekso rekonstrukcijos pradžią. Deja, prasidėjęs karas plėtros planus sujaukė. Džiugu, kad nuotraukoje matomas turbogeneratorius elektrinės turbinų salę puošia ir šiandien. Nuotraukoje už „Brown-Boveri“ turbogeneratoriaus matomas senasis garo variklis ir puošnus valdymo pulto tiltelis.
Garo katile pagamintas garas buvo tiekiamas į garo turbinas. Jūs galite matyti atvertą garo turbiną ir dalį jos viduje išlikusių turbinos menčių. Šalia turbinos stovi elektros generatorius, kuriame ir buvo gaminama elektra. 12-15 atmosferų slėgio, sausas, perkaitintas 370 laipsnių karščio garas buvo tiekiamas į turbiną, kurioje suko turbinos mentes. Šioje turbinoje dalis menčių išpjauta, nes, elektrinei nustojus gaminti elektrą, nebereikėjo sukti generatoriaus. Turbinos apačioje matomos plačios angos, kuriomis, pasukęs tubinos mentes ir praradęs visą savo energiją, garas nusileisdavo į garo kondensatorių, esantį rūsyje, ir ten vėl virsdavo vandeniu. Antroji turbogeneratoriaus sudedamoji dalis – su garo turbina sujungtas generatorius. Generatorius susideda iš magnetų, sukuriančių magnetinį lauką jo viduje, ir laidininko. Šiame generatoriuje kaip laidininkas panaudota masyvi vario vielos ritė. Laidininkui besisukant magnetiniame lauke, elektronai laidininke ima judėti kryptingai, ir taip gaunama elektros energija. Iš generatoriaus ji nukreipiama į transformatorių, kuriame keičiama elektros įtampa, o iš transformatoriaus elektra tiekiama vartotojams. Miestui elektra buvo tiekiama septyniomis skirtingomis linijomis, kurios buvo valdomos iš elektrinės valdymo pulto.
Matote 1980 m. pagamintą Ignalinos Atominės elektrinės maketą. 1974 m. prasidėjo parengiamieji elektrinės statybos darbai, o 1983 m. gruodžio 31 d. ji pradėjo veikti. Tuo metu čia veikę RBMK-1500 reaktoriai buvo galingiausi pasaulyje ir netgi pateko į Gineso rekordų knygą. Elektrinėje iš viso planuota pastatyti keturis blokus, bet dėl 1986 m. įvykusios Černobylio avarijos, pastatyti tik 2. Laikantis tarptautinių susitarimų 2009 m., po 26 metus elektrinės veiklos, eksploatacija buvo sustabdyta. Per šį laikotarpį elektrinė pagamino 308 milijardus kilovatvalandžių elektros energijos.
Prieš save matote Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės maketą. Tai vienintelė tokio tipo elektrinė Baltijos šalyse. Elektrinės statybos prasidėjo 1984 m., o veikla – 1992 m. Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė skirta subalansuoti elektros gamybą ir užtikrinti avarijų energetikos sistemoje prevenciją bei likvidavimą. Elektrinė užtikrina antrinį avarinį Lietuvos elektros energetikos sistemos rezervą. Kai energetinės sistemos apkrova maža ir yra daug pigios perteklinės energijos (pavyzdžiui, nakties metu), Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės agregatai, įjungti siurblio režimu, kelia vandenį iš Kauno marių į dirbtinį aukštutinį 303 ha ploto baseiną, esantį 100 m aukščiau Kauno marių vandens lygio. Dieną, kai išauga energijos poreikis, elektrinė gali dirbti kaip įprasta hidroelektrinė. Elektrinės galia – 900 MW. Tai viena svarbiausių elektrinių Lietuvoje.
Valdymo pultas – bene svarbiausia elektrinės dalis, į kurią susieina visos elektrinės valdymo arterijos. Šis pultas įrengtas 1946-1949 metais. Senasis elektrinės pultas neišliko – buvo sugriautas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Elektrinės valdymo pultą, kurį Jūs matote, sudaro 20 skydų. Visi įrengimai ir prietaisai pagaminti Tarybų Sąjungoje. Elektrinės valdymo pulte sumontuotos elektros perdavimo linijos, akumuliatorių įkrovimo, generatorių ir žadinimo kontūrų prijungimo aparatūra: srovės jungikliai, ampermetrai, voltmetrai, vatmetrai, ommetrai, skaitikliai, saugikliai. Prie šios įrangos dieną ir naktį budėdavo aukštos kvalifikacijos darbuotojai, nes pultas buvo valdomas rankiniu būdu. Elektrinės valdymo pulte esančiu telefonu buvo galima susisiekti su vyriausiu elektrinės inžinieriumi, gyvenusiu čia pat – šalia muziejaus tebestovinčiame elektrinės administraciniame pastate. Šiandien jį puošia skulptoriaus P. Mazūro atkurta „Elektros“ skulptūra. Po turbinų sale esančiame rūsyje sumontuotas elektrinės vandens ūkis, kurį taip pat kviečiame apžiūrėti.
Elektrinės rūsyje sumontuoti garo turbinų kondensatoriai, vandens papildymo siurbliai, visi garo bei vandens vamzdynai, gaisro gesinimo siurbliai. Vanduo į elektrinę buvo siurbiamas iš upės arba iš artezinio šulinio. Prieš patekdamas į įrenginius, vanduo buvo chemiškai ir mechaniškai valomas. Elektrinės įrenginiuose vanduo cirkuliavo ratu: garo katilas – turbina – kondensatorius. Į kondensatorių nusileisdavo garo turbiną sukęs garas, čia atšaldavo ir virsdavo vandeniu. Taip jis vėl buvo parengtas grįžti į garo katilą. Garo kondensatoriaus viduje matote daug smulkių vamzdelių. Šie vamzdeliai būdavo užpildomi šaltu vandeniu ir atšaldydavo nusileidusį garą. Vamzdeliuose esantis vanduo nuo garo šilumos sušildavo ir turėdavo būti reguliariai keičiamas. Šiltas vanduo iš kondensatoriaus buvo naudojamas elektrinės patalpų šildymui ir tiekiamas į miesto centrinio šildymo sistemas.
Pirmosios elektrinės Lietuvoje buvo nedidelės, įkuriamos šalia dvarų buvusiuose vėjo arba vandens malūnuose. Oficiali energetikos istorija teigia, kad pirmoji elektros lemputė Lietuvoje buvo įžiebta 1892 metais, Rietave, buvusiame bajorų Oginskių dvare. Šio dvaro ikonografinę medžiagą, kurioje užfiksuoti elektriniai apšvietimo stulpai, matote prieš save, kairėje. Naujausi istoriniai tyrimai įrodė, jog mažiausiai dvejais metais anksčiau, Kretingoje, buvusiame didikų Tiškevičių dvare, buvo naudojama elektros energija. Ją gamino šalia dvaro veikęs vandens malūnas, ir tai buvo pirmoji vandens elektrinė Lietuvoje. Kretingos dvaro ikonografinę medžiagą matote prieš save, dešinėje.
Iki paleidžiant pirmąją Vilniaus centrinę elektrinę, miesto apšvietimui buvo naudojami dujiniai žibintai. Elektrinei pradėjus savo darbą, Vilniaus gatves pirmą kartą apšvietė aukšti, modernūs ir saugesni elektriniai šviestuvai. Kai kurie Vilniaus namai turėjo savo autonomines elektrines, gaminusias elektrą tik tam pastatui. Vienas iš tokių pavyzdžių – Nacionalinė filharmonija. Autonomines elektrines turėjusių Vilniaus namų nuotraukas matote prieš save, kairėje.
„Rūta-110“ – tai antrosios kartos skaičiavimo priemonių kompleksas, sukurtas 1969 m. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje „Sigma“. Kompleksas, skirtas vykdyti aritmetines, logines ir kitas operacijas, buvo sudarytas iš keliasdešimties įrenginių: valdymo pulto, procesorių, perforatorių, atminties įrenginių ir kitų aparatų. Skaičiavimo mašinos sudėtingumas lėmė šio projekto nesėkmę: iš viso buvo pagaminti tik 37 tokie kompleksai. „Rūtos-110“ valdymo pultas įėjo ir į Lietuvos dizaino istoriją, nes tai buvo Petro Algirdo Šarkos, vieno iš trijų pirmųjų 1965 m. pramonės gaminių meninio konstravimo katedros absolventų, baigiamasis projektas, kuriam vadovavo profesorius Feliksas Daukantas. Pavadinimas „Rūta“ periimtas iš pirmojo lietuviško kompiuterio, sukurto 1962 m. Dalį pirmosios „Rūtos“ įrangos galite apžiūrėti Pramonės ir dizaino ekspozicijoje.
Visų pirma Vilniuje, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinėje, klestėjo amatai, viduramžiais pradėjo steigtis cechai: auksakalių, siuvėjų, stalių ir kiti. Cechai veikė keturis šimtmečius. Jų produkciją daugiausiai vartojo bajorija ir miestiečiai. Tuo metu Vilniaus pramonės lopšiu galima laikyti Vilnelę. Ties ja steigėsi malūnai, maisto apdirbimo, plytų gamybos įmonės. Pramonės perversmas į Vilnių atkeliauja XIX a.: nutiesiamas geležinkelis, mašinos vis dažniau varomos garo jėga, pradedamos naudoti staklės, darbas tampa mechanizuotas. Plėtojasi lengvoji pramonė, kuri dėl Vilniaus magistrato nutarimų perkeliama į Šnipiškių ir Lukiškių rajonus. Spartus pramonės augimas paskatino ne tik sukuriamų gaminių kiekio, bet ir viso miesto augimą. Vilniaus gyventojų skaičius išauga nuo 20 tūkst. 1800 metais iki 214 tūkst. 1914 metais.
Po Pirmojo pasaulinio karo Vilnius tampa vienu iš Lenkijos miestų, pramonė vystosi lėtai, gyventojai gyvena skurdžiai, jiems trūksta maisto, o įmonėms – žaliavų produkcijai gaminti. Tuo pačiu metu Vilnius ir modernėja: mieste pradeda važinėti modernus viešasis transportas, automobiliai, naudojami telefonai, pradedamos pirmosios radijo transliacijos. Vystosi metalurgija, odos, statybinių medžiagų, popieriaus, radijo aparatų („Elektrit“) ir kita pramonė. Kuriama modernioji architektūra, statomi daugiabučiai, tiesiama nauja vandentiekio ir kanalizacijos sistema, modernizuojama centrinė Vilniaus elektrinė. Visa tai pakeičia Antrasis pasaulinis karas, per kurį sunaikinama daugiau nei 50 % Vilniaus gyvenamųjų pastatų ir daugiau nei 70 % pramonės įmonių. Po karo Vilniuje lieka tik apie 100 tūkst. gyventojų. Kartu su sovietine okupacija svarbia tampa ideologija („greičiau pastatyti komunizmą“), ja pasiremiant pradedama visuotinė industrializacija. Vyksta didelio masto migracija į miestus, urbanizacija. Miestiečiai dirba dideliuose fabrikuose, kartu su industrializacija vyksta technikos progresas: kuriamos skaičiavimo mašinos, siurbliai, varikliai, televizoriai ir kita moderni produkcija. Miestas plečiasi, pasiremiant funkcionalizmu statomi daugiabučiai ir formuojami nauji rajonai: Karoliniškės, Lazdynai, Žirmūnai, Baltupiai. Gyventojų skaičius nuo 1959 iki 1978 m. išauga nuo 236 iki 481 tūkstančių.
Užeikite į tipinį XX a. 7 deš. lietuvio naujakurio būstą – chruščiovkę. Chruščiovkė – stambiaplokštis daugiabutis namas, Sovietų Sąjungoje pradėtas statyti Nikitos Chruščiovo valdymo metu. Čia matote virtuvės ir svetainės interjero fragmentą su apstatymu. Tipinis 3-5 aukštų gyvenamasis namas su ekonomiškais butais buvo būdingas daugeliui Lietuvos miestų. Naujakurio bute buvo įrengtas balkonas, bendras vonios ir tualeto kambarys. Tokiais pigiais ir funkcionaliais butais turėjo būti aprūpinta kiekviena TSRS šeima. Kairėje esančiame stelaže galite matyti įvairių sovietinį dizainą reprezentuojančių dizaino objektų, sukurtų ir gamintų Lietuvoje: tai dulkių siurblys „Audra“, kasetinis magnetofonas „Tonika-310 Stereo“, televizoriai „Šilelis“. Vienas ryškiausių dizaino objektų sovietmečiu buvo dulkių siurblys „Saturnas“, kurį nuo 1962 m. gamino Vilniaus elektros suvirinimo įrenginių gamykla. Šis elektrinis dulkių siurblys savo rutulio forma ir ryškiomis spalvomis taikliai atspindėjo tuometinę kosminio amžiaus estetiką.
Jūs žiūrite į III ir IV katilo dūmtraukį. Dūmtraukis įrengtas išmetamųjų dujų šalinimo vamzdyje, prie pat kamino išmetamosios angos. Iš apačios atkeliauja dujos iš katilo kūryklos, perėjusios per ekonomaizerius. Virš jūsų – kamino išmetamoji anga. Dūmtraukį sudaro 2 elektriniai motorai, po vieną iš kiekvienos dūmtraukio pusės. Motorai suka centrifuginius ventiliatorius kamino viduje. Dūmtraukio funkcija – užtikrinti dujų cirkuliaciją katilo viduje. Veikiant katilui, dūmtraukis šalina po degimo proceso įkaitusias išmetamąsias dujas per ekonomaizerį, kur jos atiduoda dalį savo šilumos, vėliau – per kaminą į lauką. Šalinant dujas, sudaroma galimybė į katilą patekti orui, kuris reikalingas degimui palaikyti. Veikiant katilui visada veikia ir dūmtraukis.
Lazeris – tai šviesos generatorius-stiprintuvas, sukurtas 1957 m. Angliška santrumpa LASER (Light Amplification by Stimulated Emission of Radiation) reiškia „šviesos stiprinimas, panaudojant priverstinį spinduliavimą.“ Lazeryje stiprinamos šviesos bangos. Aktyvioji medžiaga stiprina į ją pakliuvusią šviesą, o rezonatoriaus veidrodžiai ją vis grąžina į aktyviąją terpę. Rezultatas – „tvarkinga“ šviesa. Lazerių veikimas pagrįstas šviesos fizikos reiškiniais – lūžiu, sklaida, atspindžiu, difrakcija, interferencija, sugertimi ir sudėtingais netiesinės fizikos efektais. Kadangi su šviesa prireikia atlikti įvairias transformacijas, optiniai elementai būna įvairūs. Lietuvoje pirmieji lazerių taikymai moksliniams tyrimams XX a. 7 deš. pradėti Vilniaus universitete ir Fizikos institute, iš kurių išaugo Lietuvos lazerių bendrovės. Nuo 1983 m. skaičiuojamas Lietuvos lazerių pramonės amžius, kuomet įkurta bandomoji gamykla „Eksma“ ir „Ekspla“, vėliau susikūrė tokios įmonės, kaip „Šviesos konversija“ ir „Altechnos“, „Lidaris“, „Femtika“ ir kitos. Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 15 lazerių pramonės įmonių, gaminančių lazerius ir su jų taikymais susijusius aukštųjų technologijų gaminius. Dauguma pagamintos produkcijos eksportuojama.
Prieš jus – 2 tonas sverianti, 1906 m. „Heidelberger Druckmaschinen AG“ pagaminta cilindrinė spausdinimo mašina. Ant spausdinimo mašinos priklijuotose lentelėse matomi žodžiai – „Frankenthal“, „A. Hamm“ ir „Heidelberg“ – pasakoja mašiną gaminusios įmonės istoriją: pirmoji įmonės atmaina įsikūrė Frankenthalio mieste, Vokietijoje, dar 1850-aisiais ir vienu iš jos įkūrėjų buvo Andreas Hammas. Amžiaus pabaigoje, po Hammo mirties, jo sūnus pardavė įmonę Wilhelmui Mülleriui, o šis ją perkėlė į Heidelbergą. Tai ir lėmė įmonės pavadinimo pasikeitimą. Šiandien įmonė „Heidelberger Druckmaschinen AG“ yra viena stambiausių spausdinimo įrangos gamintojų pasaulyje.
Elektrinės dujų valdymo pultas veikė nuo 1962 metų, kuomet elektrinėje pradėtos kūrenti dujos, iki pat elektrinės uždarymo. Šioje vietoje buvo reguliuojamas paskirstomaisiais dujotekiais ateinančių dujų slėgis iki slėgio, tinkamo elektrinės prietaisams. Visą šį autentišką dujų reguliavimo punktą prižiūrėdavo ir slėgį reguliuodavo elektrinės darbuotojas. Čia taip pat matote naujesnius, modernesnius dujų reguliavimo įrenginius. Kai kurie iš jų naudojami ir šiandien.