Kultūros naktį, birželio 16 d., Energetikos ir technikos muziejuje, ant buvusios elektrinės stogo vyks „Tereminas ant stogo. Koncertas su istorija“. Jo metu muziejaus lankytojai klausysis ne tik unikalaus instrumento – teremino, – bet ir atlikėjos Tata Frenkel performatyvaus pasakojimo apie erdvėje valdomą instrumentą, jo savybes, akusmatinę neliečiamybę, šnipus, skraidančius žmones ir neregimus kūnus.
Eksperimentinės muzikos, garso meno kūrėja, tyrėja ir muziejaus edukatorė Tata Frenkel pasirodymo metu sugros tris kompozicijas. Ji yra viena iš nedaugelio teremino atlikėjų Lietuvoje.
Tereminas – elektroninės muzikos instrumentas, kuriuo grojama keičiant rankų poziciją elektromagnetiniame lauke, kuris susidaro aplink garso aukščio anteną. Instrumentą sukūrė ir 1928 m. patentavo Leonas Tereminas.
– Kiek teremino atlikėjų Lietuvoje galėtume suskaičiuoti? – prieš koncertą kalbėjome su Tata Frenkel.
– Nedaug. Grojimas tereminu reikalauja žinių ir elektroninėje, ir instrumentinėje akustinėje muzikoje, gali reikėti elektroakustikos išmanymo. Populiarioji medija suegzotino tereminą, dažniausiai jis pristatomas kaip keistas instrumentas, kuriuo, pavyzdžiui, įrašyti siaubo filmų garso takeliai. Susipažinus iš arčiau supranti, kad tai – sudėtingas, žinių, patirties ir gebėjimo kurti originalią muzikinę kompoziciją reikalaujantis instrumentas. Galbūt dėl to jį retai girdime gyvai.
Tata Frenkel. Andriaus Šato nuotr.
Taip pat tereminas visada buvo retas ir brangus instrumentas, tik vėliau atsirado pigesni jo variantai. Pradėjus mokytis, kai aplink mažai informacijos, nesinori iškart išleisti didelės pinigų sumos. Tačiau elektronika, elektroakustika, radijo menu besidominantys muzikantai gali ir patys pasigaminti tokį instrumentą.
– Kaip ir kada tu jį atradai? Kuo tereminas papildė tavo kūrybą?
– Mokydamasi muzikos mokykloje truputį per stipriai domėjausi konstruktyvizmu ir avangardu. Ėmiau gilintis į modernųjį, postmodernųjį, postpostmodernųjį meną. Tereminas tada sužavėjo, tik man nepatiko ką L. Tereminas, Clara Rockmore ar kiti tuo metu grojo. Instrumentas buvo įdomus savo choreografiškumu, plastiškumu – man, pianistei, jis atrodė labai estetiškas, viena minkšta ranka reguliuoti garsumą – svajonė.
Žodžiu, mano mediniams instrumentams trūko oro. Pradėjusi praktikuotis tereminu (nusipirkau jį besimokydama groti smuiku) supratau, kur, pasirodo, reikėjo mano sukauptų žinių ir kaip galiu tą žinojimą kurti. Vis dar jaučiau antipatiją instrumento kūrėjui – visgi jį sunku pavadinti elektroninės muzikos atlikėju, jis pripažino nesantis teoretikas. Visus savo meninius tyrimus ar projektus vadinu neregimais menais – performatyvumas, kalbėjimas, mokymas ar grojimas – nematomos juslės, bet jomis galima dalintis. Tas neregimas jėgas taikau visuose savo darbuose.
– Turbūt ne sutapimas, kad Energetikos ir technikos muziejuje yra teremino atlikėjai C. Rockmore skirta instaliacija. Dirbdama muziejuje dar groji Tesla ritėmis – žaibais. Technika ir muzika visada žengia koja kojon?
– Teremino istorijoje garsios atlikėjos C. Rockmore, Lucie Bigelow Rosen pirmuoju elektroniniu instrumentu grojo tik… klasikinius kūrinius. Technika ir muzika žengia kartu ir žengti atgal būtų keistoka. Kai šiais laikais kažkas tereminu groja melodijas ar kūrinius, parašytus smuikui, man tai atrodo kaip atsisakymas priimti šiuolaikybę. Besimokant savo instrumento techninių savybių man norisi tirti garso galimybes, taikyti jas konceptualioms kompozicijoms ir sakyti, kad eksperimentai pasitvirtina: termenvoks tapo frenkelvoks. Kitaip tariant, grojant eksperimentiniu teremino instrumentu, groji eksperimentinę muziką, esi atlikėjas-tyrėjas.
Panašiai ir su Tesla ritėmis – kai muziejuje vedu edukacijas ir jomis groju, pasakoju lankytojams, kad be regimų elektros išlydžių čia yra ir neregimi sluoksniai. Pavyzdžiui, ričių siunčiamos ilgosios radijo bangos, išeinančios pro Faradėjaus narvą. Jas gaudau į imtuvą ir stebiu, kaip tuo metu salėje koks nors vaikas patiria atradimo džiaugsmą. Akusmatikos principas: girdi griaustinį, nematai iš kur, bet supranti, kad žaibuos.
– Teremino atlikėjai dažnai vadinami virtuoziškais muzikais, nes šiam atlikimui reikalingas preciziškumas. Ar kiekvienas gali juo groti?
– Išties, nepaisant repertuaro ar stiliaus, minėtų muzikinių žinių, dar reikia geros klausos, lavinti ją. Grojimas reikalauja kūno sustingimo, dažniausiai abi rankos visąlaik juda ore. Žinoma, eksperimentuoti galima visaip… Ar kiekvienas gali būti muzikantu? Arba menininku?
– Per Kultūros naktį muziejaus stogo terasoje atliksi naujus kūrinius. O taip pat papasakosi apie patį instrumentą ir elektromagnetinių bangų muziką. Kokių įdomių faktų (ir kūrinių) išgirs klausytojai?
– Koncerto metu aptarsime, kodėl ir kaip juda rankos prie antenų. Kodėl prie grojančio tereministo negalima prieiti. Garso bangos, dažnių diapazonas, drone, triukšmas, harmonijos, filtrai – apie tai kalbėsime kuriant vietoje, sudėtingoje, bet nuostabioje akustikoje – po atviru dangumi, ant elektrinės stogo. Girdėsime intensyvią šiuolaikinę elektroninę muziką ir generuosime gryną sinusų bangą tam tikru tembru, kuriuo kadaise visus stebino L. Tereminas.
Papasakosiu apie mano mėgstamą išsireiškimą iš jidiš kultūros: luftmensch לופֿטמענטש – skrajojantį oro žmogų.
Šią Kultūros naktį ne tik grosiu oro elektroninę muziką ar maitinsiu įdomiomis istorijomis, bet ir įrodysiu, kad prie teremino galima šokti ir dainuoti.
Koncertas Energetikos ir technikos muziejaus stogo terasoje vyks Kultūros naktį, balandžio 16 d., 22.00 val. Renginys nemokamas. Visa Kultūros nakties Energetikos ir technikos muziejuje programa – čia.