Energetikos ir technikos muziejuje veikiančioje parodoje „Leonardo da Vinčio mašinos“ garsusis lakūnas Jurgis Kairys rinkosi skraidančią L. da Vinčio mašiną, aplankė „Lituanicą“ ir išskirtinės ekskursijos lankytojams pasakojo apie įsimintiniausius bei būsimus savo skrydžius.
L. da Vinčis – svajoklis ar vizionierius? Kuo būtent šiuolaikinės oro transporto priemonės pranašesnės už pirmąsias? Ir, nors labai nemėgsta prisiminti, ekstremaliausios J. Kairio patirtys.
Jurgis Kairys. Joanos Suslavičiūtės, Energetikos ir technikos muziejaus nuotr.
– Kada sužinojote apie L. da Vinčį kaip inžinierių?
– L. da Vinčį daugiausia žinojome dėl „Monos Lizos“ ir Vitruvijaus žmogaus. Dar žinojau jį kaip aviatorių, pirmųjų skraidymo modelių kūrėją. Bet kas žino, kas iš tiesų pirmasis padėjo pagrindus jo brėžiniams. 500 metų senumo eskizai dabar mums rodo, kad žmonija jau buvo pakankamai išsivysčiusi šiems išradimams. Aviacija, nors dar nepasiekė savo viršūnės, nesustoja tobulėti ir šiandien.
– Su kuriuo prototipu da Vinčis labiausiai „prašovė“?
– „Neprašovė“ su nė vienu, nes šie atradimai buvo pirmieji, sekė vienas po kito, taigi buvo nuosekliai tobulinami fiksuojant papildomą informaciją apie skrydžio mechaniką. Sraigtas – lengva figūra, galėtų pakilti į viršų. Jei sraigtą supjaustytume atskiromis mentėmis, būtų daugiau nešančios, keliančios, jėgos. Tai – šiokia tokia kritika L. da Vinčiui.
Sparnas – tobulesnė versija, nusižiūrėta iš paukščių, bandymas sklęsti. Tuo metu žmonės jau suprato, kad gali pakilti į orą. Sparnas turi privalumą prieš sraigtą – jo didesnė plokštuma. Tiesa, da Vinčis įsivaizdavo, kad žmogus galėtų plasnoti. Tačiau nesakyčiau, kad tame nepatobulėta. Skraidyklės, sklandytuvai šiais laikais skrenda naudojant vėją ir jau nebe minutę ar 10, o ir po valandą. Aerodinaminės savybės gali būti įvairios, tačiau galiausiai viskas atsiremia į sparno profilį ir medžiagas.
– Kodėl gi reikėjo laukti dar 400 metų pirmosios skraidančios mašinos?
– Trūko aerodinaminių tyrimų ir mokslo supratimo. Ar to meto technologijos leido padaryti daiktus tobulus, kad jie nedūžtų? Aviacijos pirmtakai patys kilo neparuoštais aparatais. Dabartiniai lėktuvai jau yra aukščiausio tobulumo. Paskutiniuose „Boeing“ ar „Airbus“ modeliuose naudoti išskirtiniai plieno, aliuminio, titano, kompozitinių medžiagų dariniai ir atsparios detalios. O kokius resursus turėjo pirmieji lėktuvai? – Variklius, teatlaikančius 10 valandų skrydžio. Paskutiniosios technologijos yra ilgalaikio žmonijos darbo pasekmė.
Manau, L. da Vinčis mąstė, kad kada nors koks nors jo objektas galiausiai skris. Kiekvienas savyje randame idėjų ir svajonių. Tai ir yra mūsų gyvenimo variklis, įdomumas, verčiantis tobulėti. Kaip ir mano atveju – iki šiol skraidau, rengiu aviapasirodymus. Per Velykas skrisiu į Naująją Zelandiją. Tada grįšiu į Europą. Visiems kažkodėl dar esu reikalingas, žmonės nori pamatyti mano skrydžius ir rastas figūras.
– Nors nemėgstate to pasakoti, bet kas jums pačiam buvo ekstremaliausia, ką teko patirti aviacijoje?
– Skridau naujo lėktuvo prototipu į čempionatą. Skrydžio metu dėl prastos drenažo sistemos pasibaigė kuras. Tūpiau į vingiuotą upės vagą, galiausiai nėriau į 30 metrų gylio prūdą. Lėktuvas atsistojo ant nosies, pamąstė. Neturėjau laiko iššokti. Bet jis pamąstė ir aš tebesėdžiu čia.
Atskira istorija apie Egėjo jūrą. Nenoriu daug kalbėti, kitų ar savęs gąsdinti.
– Iššokote parašiutu, lėktuvas smigo žemyn, o jūs skambinote draugams?
– Motoras sustojo pačiame Egėjo jūros viduryje. Pasipylė dundesys, metalo garsai. Tūpsi – galą rasi. Bet kai esi pasiruošęs įvairioms situacijoms, tas tave ir gelbsti. Turėjau liemenę, dokumentus, atidariau gaubtą. Tiesa, parašiuto nebuvau užsisegęs ties krūtine, ne iškart prisiminiau, kodėl leidausi aukštyn kojomis.
Svarstau – ką daryti? Krentu iš kilometro aukščio žemyn galva. Skambinu telefonu. Vienam draugui, kitam – neatsako. Įnėriau į vandenį, turiu tik liemenę. Iki kranto – 20 kilometrų. Per tris valandas, būtas vandenyje, kol atskrido gelbėjimo tarnyba, pavyko nuplaukti gana toli.
Mačiau miražą. Plaukiu ir galvoju, apie ką galvoti? – Žmoną? Su kuo atsisveikinti? Kada mane žuvys pradės valgyti? Kažkas plūduriuoja – nuplaukiu, o ten išsitaškiusius mano lėktuvo detalės. Vieną jų prisirišau prie diržo. Ji mane ir išgelbėjo. O man rodėsi kaip miražas – kas ten jūros vidury turėtų būti?
Dukart sraigtasparnis praskrido virš galvos. Pirmąkart šaukiau: „Aš čia!“ Kur girdės? Ten kriokia motorai. Matau – jie Vakaruose, iškėlęs tą detalę – lėktuvo sparno gabalą – pradėjau reflektuoti, ir pilotas pamatė blizgesį.
– Ką valgote?
– Lašinius! (Juokiasi.)
Jokios srities lakūnas nėra pratęs prie skrydžių. Esame įpratę gyventi ant kojų, o akrobatas turi būti įpratęs gyventi visaip – vestibiuliarinį aparatą apverčiame ir jis susimaišo. Reikia treniruotis – skraidyti, judėti, verstis.
– Ekskursijos metu apžiūrėjome ir Energetikos ir technikos muziejaus „Lituanicą“. Kaip Dariaus ir Girėno skrydis įkvėpė mūsų tautą? Kodėl jis nebuvo sėkmingas?
– Darius ir Girėnas pataikė į blogo oro masę virš Vokietijos. Nenorėdami nuskristi iki pat Kauno, jie būtų saugiai nutūpę. Juos pražudė oras, primityvi to meto įranga ir galutinis tikslas – mūsų to laiko šviesuolių skraidinta žinia pasauliui apie Lietuvą.
Originali skrydžio mintis – tai ne pakartojimas ar kito lakūno skrydžio kopijavimas. Svarstau – gal visgi nereikėtų bandyti pakartoti šios legendos, galbūt derėtų palikti ją istorijai.
Parengė Nerilė Urbonaitė ir Gintarė Urniežė