Energetikos ir technikos muziejaus lankytojams atvertas unikalus takas virš monumentalių garo katilų. Ekspoziciniame take galite išbandyti audiogidą, pasakojantį apie tai, kaip katilai iškilo, kodėl elektrinė buvo reikalinga sostinės gyventojams, kokia buvo jos darbuotojų kasdienybė ir darbo ypatumai. Elektrinės istorija glaudžiai susijusi su Vilniaus miesto modernėjimo istorija.
Pirmoji Vilniaus centrinė elektrinė pradėjo veikti 1903 m., vėliau tiekė garą ir karštą vandenį vilniečiams bei miesto įmonėms. Elektrinė visiškai sustabdyta 1998 m., o minint veiklos 100-metį, 2003 m., duris atvėrė muziejus. Šiandien pirmosios viešosios elektrinės pastatai ir juose esanti autentiška įranga pripažinti valstybės saugomu technikos paveldu.
Projekto „Kultūros paveldo įveiklinimas: istorinių garo katilų pritaikymas lankymui“ metu siekta ant didžiųjų elektrinės agregatų sukurti naują interaktyvų ekspozicinį taką. Anksčiau ant katilų vaikščiojo pirmosios viešosios sostinės elektrinės darbuotojai, kad atliktų jų priežiūrą ir techninius darbus.
„Nors išlikę praėjimai, iki šiol lankytojams buvo draudžiama čia lipti, nes konstrukcijos nepritaikytos dideliam žmonių srautui, nebuvo nustatyta, kokį lankytojų kiekį galėtų saugiai atlaikyti, – pasakojo projekto autorius, Energetikos ir technikos muziejaus elektronikos dirbtuvių kuratorius Andžej Kuldoš. – Projekto metu sutvirtinome takus, jie tapo saugūs. Sukūrėme garso sistemą, kurios dėka lankytojai sužinos eksponatų vertingąsias savybes – išgirs garo katilų istoriją.”
Pasakojimas parengtas susitikimų su šios elektrinės inžinieriais ir buvusiais darbuotojais metu. Dauguma jų – aktyvūs Lietuvos energetikų senjorų klubo nariai. „Energetikai pasakojo apie savo nepaprasto darbo pobūdį. Pavyzdžiui, kartą per metus į įprastai sandarų katilą jie įlįsdavo patikrinti vamzdžių – ar dėl juose susidarančių nuovirų nereikia jų išvalyti. Tačiau dėl saugumo į katilą niekuomet nebūdavo einama po vieną, visuomet – po du, dar vienas kolega laukdavo išorėje“, – kalbėjo A. Kuldoš.
Elektrinės inžinieriai patys įdiegė nemažai techninių ir automatinių saugos patobulinimų, tad avarinės situacijos iškildavo retai. „Lietuvoje nebuvo reikšmingų nelaimingų nutikimų. Jie nutikdavo Sovietų Sąjungoje, tuomet išeidavo nurodymai, kaip pataisyti įrengimus ir apsidraudžiant jie būdavo įrengiami ir kitose elektrinėse, – teigė projekto autorius. – Kaip sakė senjorai energetikai, svarbiausia elektrinei – kvalifikuoti darbuotojai ir saugos reikalavimų laikymasis, nes, jų žodžiais tariant, visos saugos instrukcijos parašytos krauju.“
—
Projektą finansavo: Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė
Partneris: Lietuvos senjorų energetikų klubas