Šiemet aštuonioliktąjį gimtadienį švenčiantis Energetikos ir technikos muziejus ne vienam vilniečiui asocijuojasi su moters skulptūra, nuo pastato bokštelio žvelgiančia Senamiesčio link. Kairėje rankoje ji laiko elektrinį žibintą, įsižiebiantį tamsiuoju paros metu, o po jos kojomis – deglą laikantis vyras, simbolizuojantis dujinio apšvietimo pralaimėjimą prieš elektrinį. Nepaprastai įdomi skulptoriaus Bolesławo Bałzukiewicziaus sukurtos skulptūros „Elektra“ istorija prasidėjo pačioje XX a. aušroje kartu su pirma viešąja Vilniaus miesto elektrine, kur dabar įsikūręs Energetikos ir technikos muziejus.
Nuo dešiniojo Neries kranto miestovaizdžio neatsiejama „Elektra“ šiandien gyvena antrąjį savo gyvenimą, kuriam pirmaisiais Nepriklausomybės metais ją prikėlė Lietuvos nacionalinės premijos laureato, skulptoriaus Petro Mazūro (g. 1949) rankos.
***
Idėjos atkurti sovietmečiu nuverstą Bolesławo Bałzukiewicziaus skulptūrą iniciatorius – šviesios atminties energetikas Juozas Martusevičius. Koks Jūsų atmintyje išlikęs šios idėjos gimimo ir įgyvendinimo laikotarpis?
Apie planus atstatyti skulptūrą „Elektra“ nieko nežinojau. 8–9 dešimtmečiais buvau įnikęs į autorinį bronzos liejimą, ir, kaip vėliau pasimatė, tas periodas jau ėjo į pabaigą. Laikotarpių, stilių pabaigoje paprastai prasideda nukrypimai, kaip ankstyvos mirties požymis. Tai – bazinė priežastis, kodėl ėmiausi šio pasiūlymo. Kai reikia pertraukos, kartais tenka pakeisti veiklos pobūdį.
Užsakovas skulptūros atstatymo klausimu, matyt, jau anksčiau buvo kreipęsis į tuometinį „Dailės“ kombinatą, nes kai atsitiktinai sutikau naują jo direktorių, šis paklausė, ar pagal išlikusią medžiagą nenorėčiau atkurti buvusios skulptūros. Esą, užsakovas rimtas, bet procesas stringa, nes užsakovo netenkina siūlomi variantai. Sutarėme gerą honorarą, užduotis aiški, pagalvojau, atstatymo dalį padarysiu greitai. Pasirašiau. Pasiūlymas sutapo su pauzės poreikiu.
Taip prasidėjo darbas su užsakovu, bendradarbiavome su atkūrimo dvasiniu vedliu Juozu, architekte. Toliau – masteliai, karkasai, pastoliai, vielos ir nelaimingas Jonavos fosfogipsas. Tuo metu skulptūrinio gipso iš Rusijos tiekimas buvo nutrūkęs, teko dirbti su statybiniu, tik ką pradėtu gaminti Jonavos azotinių trąšų gamykloje, kaip šalutinė produkcija.
Kombinate dirbau vienas, ant savadarbių mobilių pastolių, likusių ten dar nuo Kauno „Žmogaus“ gamybos. Užtrukau gal visą, rodos, 1993-iųjų vasarą, o jau rudenį Santariškių klinikose man buvo nustatytas reaktyvinis artritas. Priežastis – galimai organizmo reakcija į nežinomą cheminę medžiagą. Tada prisiminiau tuos oranžinius grybelius, per naktį išaugančius ant dar šlapio fosfogipso.
Ar kurdamas „Elektrą“ lygiagrečiai dirbote ir su kitais kūriniais?
Kaip minėjau, reikėjo pauzės prieš imantis kažko kito, taip atsitiktinis pasiūlymas įsiterpė į pastovius ieškojimus. Tuo metu ritosi į pabaigą asmeninis „bronzos amžius“, per keletą metų sukūriau ir išliejau „Kamanę“, „Tvanidę“, „Tamsos peteliškę“, „Emancipaciją“. Bronzos skulptūros buvo populiarios tarp kolekcionierių, išliejau visą autorinį tiražą.
Papasakokite šiek tiek daugiau apie skulptūros kūrimo procesą. Ką apskritai menininkui reiškia atkurti kito menininko darbą?
Pradžioje teko nulipdyti eskizą, gal 9 cm aukščio, vėliau darbinį modelį – 1:10 mastelio. Turėjau laikytis išlikusios foto medžiagos, o ten, kur jos trūko, imituoti praėjusio amžiaus pradžios stiliuje. Nuotraukose ypač neryški apatinė dalis, tad teko remtis Juozo pasakojimu.
Profesinės etikos požiūriu, atstatyti nugriautą B. Bałzukiewicziaus skulptūrą nėra labai bloga užduotis, priešingai nei nugriautos vietoje statyti savo. „Dailės“ kombinate pas vyr. dailininką ant stalo mačiau „originalios“ skulptūros eskizą, siūlytą statyti vietoje nugriautos, bet atmestos užsakovo.
Ir net plačiau žiūrint, prie visų pažeidimų, laisvoje visuomenėje tvyro visuotinas etikos dėsnis. Sugrąžinti ir atšventinti katedrą galima, bet negalima perkrikštyti velnio buveinės į šventovę. Ten gali augti tiktai žolė, ir tai ją kasdien reikia pjauti penkis šimtus metų, nes vėl prasikals piktžolės. Dėl tokio prietaro nepavyksta kai kurie grandioziniai projektai.
Moters skulptūra yra monogaminės prigimties, dažniausiai turi prototipą. Kito autoriaus skulptūros atkūrimas kelia specifines problemas. Turi atsisakyti ne tik asmeninių ambicijų. Ne tik ta prasme, kad tikras menininkas nėra kitų idėjų atlikėjas, arba „rimtai užsiimti menu gali tik tie, kurie atsargoje turi amžinybę“, kaip sakė vienas poetas.
Kai atkuri kito autoriaus skulptūrą, kad ir kaip norėtum susigyventi su atkuriamu personažu – nepavyks. Visą laiką jausi, kad personažas išlieka tau abejingas, nes jis jau turėjo savo fizinį kūną, kurį jau kažkas mylėjo. Tai yra sunku.
Nors idėja atstatyti skulptūrą miestui ir skamba iškilmingai, tačiau kūrybiškam menininkui bet kokios iškilmės yra laidotuvės dar jam gyvam esant, o visi atstatymai tėra kūrybos ir istorijos imitacija.
Gal pamenate kuriozinių situacijų, susijusių su skulptūra?
„Zosė“ – taip elektrikai vadino B. Bałzukiewicziaus skulptūrą – buvo nugriauta ne dėl politinių ar estetinių motyvų, o dėl prietarų ir laikotarpio tamsumo: po karo elektrinę norėta paleisti veikti, bet energetikus lydėjo nesėkmės. Kažkas paleido gandą, kad čia ta Zosė kalta, o elektrikams parūpo alavas. Žodžiu, pokario mieste nebuvo kam užstoti merginos, ir ji griuvo. Taip kalbėjo Juozas, atstatymo iniciatorius. Manau, kad tuometinė miesto valdžia pasąmoningai nekentė istorinės tiesos, griovė viską, kas ją priminė, ir su kuo būtų tekę kaip nors skaitytis.
Viename energetikų laikraščio „Žiburiai“ numeryje minučių tikslumu užfiksuotas naujosios „Elektros“ užkėlimas ant tuo metu dar veikusios elektrinės stogo: 1994 m. spalio 13 d., 11 val. 35 min. Kokia ši diena išliko Jūsų prisiminimuose? Kokia buvo to laikmečio dvasia?
Devyniasdešimtųjų laisvės pojūtis turėjo daugiaveidį charakterį, nuo atsivėrusių galimybių, naujų vėjų meno lauke, vienų „vertybių“ griuvimo, kitų iškilimo, ir dėl to kylančios maišaties ir priešpriešos. Šmėkliškasis ir materialusis griuvusios imperijos kūnas buvo tempiamas perparduoti į visas puses. Tuo metu „Dailės“ kombinatas Dariaus ir Girėno gatvėje buvo virtęs perevaločnim punktom, į vakarus keliavo metalai, pieno milteliai ir kita. Kartais tai trukdė darbui, nes atvažiuoji – o ten visas angaras užkrautas pieno milteliais.
Skulptūros montavimo dieną oras buvo įprastai rudeninis, bet nelijo. Užkėlimo atėjau pažiūrėti iš pamokų Čiurlionio meno mokykloje. Skulptūros užkėlimo darbams vadovavo Rimas Keturka iš liejyklos.
Laikmetis buvo dinamiškas. Honoraras sutarties pasirašymo dieną pavasarį prilygo žiguliuko kainai. Kai jis buvo išmokėtas rudenį, už jį pavyko nupirkti benzopjūklą „Družba“. O jį, labai greitai sukepusį, dar ir pavogė iš dirbtuvės Jeruzalėje…
***
Kalbino Martyna Bakaitė
- Skulptorius Petras Mazūras prie „naujosios“ skulptūros „Elektra“, 1994 m.
- „Elektros“ atstatymo grupė. Skulptūra netrukus kils į savo senąją vietą, 1994 m.
- „Elektra“ sugrįžta ant administracinio elektrinės pastato bokštelio, 1994 m.
- Prie naujosios „Elektros“. Iš kairės į dešinę: LE Ūkio dalies vadovas Stanislavas Survutas, rangovas Vidmantas Misiūnas, architektė Irena Sakalauskaitė, statybos darbų vadovas Valentinas Milikas, Zita Blauzdžiūnaitė, skulptorius Petras Mazūras – pirmas iš dešinės.
Iš meistro Rimanto Keturkos asmeninio archyvo:
- Iš kairės stovi Rimantas Keturka, Arnoldas Povilas Krapavickas, Zita Blauzdžiūnaitė, Robertas Krepštulis, Vytas Kozakas. Pritūpę iš kairės: Algis Kucharskas, Artūras Švelnikas, Nerius Mulevičius.
- Rimantas Keturka su „Elektra“.
- „Elektra“ grąžinama į senąją savo vietą.
- „Elektra“ grąžinama į senąją savo vietą.
- „Elektra“ ir vėl puošia elektrinės bokštelį.
