Balandžio 5 d. Energetikos ir technikos muziejuje atidaroma Petro Lincevičiaus paroda „Laiko skaičiavimas rožiniu smėliu“. P. Lincevičius (g. 1990) – jaunosios kartos tapytojas, gimęs Marijampolėje ir studijavęs Vilniaus dailės akademijoje. 2015 metais jis išrinktas geriausiu meno mugės „ArtVilnius“ jaunuoju menininku. Nuo to laiko jo kūriniai papildė MO muziejaus, Luciano Benettono, „Abu Dhabi ArtHub“ ir kitas privačias bei visuomenines kolekcijas. P. Lincevičius yra Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto lektorius, Šilavoto plenero organizatorius, Šilavoto interdisciplininio centro įkūrėjas ir vadovas.
—
Autorius apie parodą:
„Tolygi smėlio srovelė laikrodyje srūva pro siaurą stiklinę angą. Kauburėlis didėja, užpildydamas apatinę laikrodžio dalį. Smėlio grūdeliams krintant, girdisi lengvas ir švelnus šiugždėjimas, nors iš tikrųjų tai – laiko girnų girgždesio išdava. Esu tarp jų, kaip ir visa, kas aplink. Šio girgždesio garso bangos įsirėžia į aplinką ir žmones, nutrina paviršius, suraukšlėja odas, atima spalvas iš akių. Tačiau ausys pagauna tik švelnų smėlio dalelių šiugždėjimą, kaip ir akys nemato skirtumo tarp atskirų smėlio kruopelių, kurios pro mikroskopą atrodo kaip įvairiausių ryškių spalvų ir formų skulptūriniai objektai.
Nors ir sukurta daug bei nežmoniškai tikslių, laiką į mažiausias daleles išskaidančių ir suskaičiuojančių prietaisų, laiko jie nevaldo. Visada taip ir liekame prie skaičiavimo stalo. Šis mano laikrodis pripildytas rožinės spalvos smėlio. Suskaičiuoja jis 15 minučių, kol smėlis subyra iš viršutinės dalies į apatinę. Juo naudojuosi, kai tapau ar dirbu studijoje. Tai padeda efektyvinti laiką, nors man įdomu žaisti smėlio laikrodžio srovelės tėkme – paverčiu ir srovelė bėga greičiau, vartau aukštyn žemyn, sukratau ir vėl ramiai pastatau į jo vietą ant darbo stalo šalia apskaldyto titnago, kurį radau Šilavote bevaikščiodamas ant žemyninės kopos.
Vartydamas laikrodį jaučiuosi lyg erzinčiau patį Laiką, esantį uždarame stikliniame inde. Kartais man patinka tiesiog stebėti šią smėlio srovelę, kaip ji vienodu ritmu formuoja laiko kauburį, kurį apvertus procesas prasideda iš naujo. Rodos, kad dalis šio kauburio persikėlė ir į mano mintis, mąstymą, po to – ir į paveikslus. Suprantu, kad šis laikrodis nėra tikslus ir tai, kad smėlio spalva jame nėra natūrali. Tai labiau mano studijos – uždaros erdvės – laiko skaičiavimas, todėl ir rožinė spalva bei paveikslai, kuriuose ji tampa veikėja, nutapyti akriliniais – greitai džiūstančiais, asmeniniu požiūriu šiuolaikinį greitą gyvenimą reprezentuojančiais – dažais. Taip šiuose paveiksluose susipina asmeninės aplinkos, istorijos, pasakojimų, spalvų nuotrupos ir atplaišėlės, kurios šiugždėdamos viena į kitą ir įsimaišydamos į smėlio laikrodžio srovę susilieja ir paskęsta rožinės spalvos kauburėlyje.“